Die Litauische Interpretation meiner lieben Grossmutter:
Dainuojantis ledas
Sustabdytas vėjo lydimas ledo virpesys – nuo gilaus ir tamsaus graudulio ar karčios dejonės iki deimanto karoliukų spindesio. Paveiksle liko sustingęs savas epizodas – aštrus, iki širdies gilumos einantis pamąstymas. Gal daugiau jaunatviškas kontrastas tarp pliuso ir minuso – nuo nerimo iki tylaus džiugesio ir abejonės - ar pasaulis priims mane, einančią į jį ir skaldančią ledą, skiriantį jaukų, ramų mano pasaulėlį nuo jo – didžiulio, nesuprasto ir svetimo,- ar supras. Tamsus ramus ir truputį mistiškas vanduo – savos svajonės, minkšti pūkuoti žaislai, gerumas, jaukumas, romantika ir trapus ledas, už kurio kelias į didžiulį pasaulį, nežinomą, kartais piktą, kartais linksmai besikvatojantį ir savą. Ne visuomet jame nugali stipriausieji, protingiausieji, greičiausieji, tačiau anksčiau ar vėliau laimi tie, kurie įtikina save kad gali. Ir tiki, kad ledo skeveldrų vėjo daina šviesi ir šaukia į visavertį gyvenimą.
Tas trapus, traškantis ir lūžtantis ledas – paveikslo esmė, teigimas, kad visada išeisi į pasaulį, kuris tau daug duos, ir tu jam daug duosi – visą savo gyvenimą. Tai jausmo paveikslas, savęs suvokimo paveikslas, klausiant vėjo atnešamų gyvenimo žingsnių, pradedant suprasti, kad nebūsi nei vienas, nei vienišas.